Naujienos

Jaunai merginai į gyvenimą padėjo sugrįžti muzikos ir dailės terapijos

„Yra posakis: sveikata – didžiausias turtas, bet niekada apie jį nesusimąsčiau, kol tiesiogiai su tuo nesusidūrė mano vaikas. Tada aukoji viską: savo darbą, svajones, lūkesčius, kad tik tavo vaikui viskas būtų gerai. Dabar žinau, kad reikia kabintis į gyvenimą, eiti pirmyn ir niekada neprarasti vilties“, – sako Judita Kasmauskienė, praėjus vos daugiau nei metams nuo dukros traumos. Tada, būdama vos 13 metų, Livija nukrito nuo žirgo ir paniro į komą. Ilga laiką režimu tarp reanimacijos ir reabilitacijos gyvenusi mergina dabar rengia pianino koncertus ir sustoti nežada. 

„Turiu gyvą, vaikščiojantį stebuklą, – sako mama Judita, nuo dukros nesitraukianti nė per žingsnį. – Livija yra mūsų šeimos pagrandukas, kuriai per gimtadienį sesės padovanojo pasijodinėjimą žirgyne. Nuo tos dienos dėl dukros hobio buvome įdarbinti visi – žirgynas buvo už 50 kilometrų nuo namų, todėl po užsiėmimų reikdavo ją pasiimti. Matydami didelę Livijos aistrą, nupirkome jai žirgą. Namuose yra daug taurių, medalių, liudijančių dukros sėkmę ir užsidegimą iki lemtingos 2017 metų paskutinės vasaros dienos.“ 
Moteris pasakoja, kad iki šiol nėra aišku, kas nutiko treniruotės metu, nes dukrą, nukritusią nuo žirgo ir be sąmonės, pievose netoli namų rado pasigedęs tėtis. 
Atsidūrus Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje Livijai pradėjo tinti smegenys. Tam, jog išsaugotų merginos smegenis, jai buvo nuimta dalis kaukolės kaulo. Vėliau merginai buvo įvesta gastrostoma maitinimui ir tracheostoma kvėpavimui. „Ligoninėje gyvenome metus, namo grįždavome tik pasisvečiuoti. Vaikų neurochirurgijos skyriaus vadovas doc. Algimantas Matukevičius ir gydytojas neurochirurgas Mindaugas Urbonas prižiūrėjo Liviją visą laiką ir jau tuomet, kai dukra dar net neatpažino manęs, sakė, kad mums yra būtina ankstyva reabilitacija.“
Judita atsimena sunkias akimirkas, kuomet dukra tik gulėdavo ir sutartais ženklais parodydavo, ko norėtų. „Po kaulo nuėmimo būklė buvo itin kritinė. Livijai buvo visiškai paralyžiuota dešinė pusė, dešinės rankos ji beveik nevaldė. Iš pradžių dukra manęs neatpažino, kalbėdavom savo ženklų kalba su atsakymais taip arba ne. Bet aš visuomet buvau optimistė ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Po Naujų metų pasakiau, kad kartu mes viską išspręsime ir įvyko stebuklas – dukra pradėjo reaguoti, judėti, kaire drebančia ranka bandė imti daiktus“, – šviesesnį laikotarpį atsimena mama.
Pati Livija pasakoja, kad praėjus trims mėnesiams nuo nelaimės pradėjo atpažinti mamą, o dar po kiek laiko mergina jau galėjo spaudyti telefono mygtukus. „Tuomet ir grįžau į pasaulį, nes tai tuo metu buvo vienintelė galimybė bendrauti su šeima ir draugais, – pasakoja Livija. – Iš pradžių visi užsiėmimai reabilitacijos ligoninėje buvo pareiga, į kuriuos eiti tingėdavau, o užsiėmimuose su kineziterapeute būdavau ir su ašaromis akyse“, – dabar su šypsena nelengvą laikotarpį atsimena Livija. 
Ankstyva reabilitacija padėjo merginai atsistoti ant kojų, o muzikos ir dailės terapijos – valdyti iki tol sunkios būklės buvusią dešinę ranką. „Muzika yra mano aistra, kurią nuo darželio laikų buvo pastebėję mokytojai. Pradėjus lankyti muzikos mokyklą, netrukus tapau vienu stipriausiu choro balsu, vėliau – geriausia metų pianiste. Nors šiuo metu esu su stentu gerklėje, svajoju vėl dainuoti kaip anksčiau ir gyventi įprastinį paauglės gyvenimą“, – teigia Livija, surengusi atsisveikinimo koncertą Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“.
Livijos mama pasakoja, jog iš pradžių pianino pamokos buvo tikras iššūkis, tačiau specialistai ir šeima nepasidavė. „Po didelių pastangų dukra pradėjo groti kaire ranka, išsitiesė jos pirštukai ir pavasarį, baigus pirmąjį reabilitacijos etapą, muzikos terapeutės Estelos Baranauskienės padedama Livija surengė atsisveikinimo koncertą.“
Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ muzikos terapeutė Estela Baranauskienė teigia, kad muzikos terapijos taikymas vaikų abilitacijos ir reabilitacijos metu įtraukia į veiklą, skatina socialumą, lavina dėmesingumą, atmintį, kalbą, skatina saviraišką, didina pasitikėjimą savimi, stiprina savęs pažinimo jausmą. „Nors Livija buvo lankius muzikos mokyklą, iš pradžių teko prisiminti natas, kurias grojo tik kaire ranka. Livija labai myli muziką, todėl mes susitikdavome kiekvieną dieną. Grojimo metu įtraukdavom visus pirštus, kartojom tekstą, – pasakoja E. Baranauskienė. – Laikui bėgant pamatėme, kad rezultatai gerėja, motyvacija stiprėja, stabiliau pavyksta paspausti klavišus, pagerėjo atmintis, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Pasibaigus pirmosios reabilitacijos etapui surengėme koncertą. Aš tuomet buvau Livijos dešinė ranka – kartu pagrojome 3 kūrinius. Koncertas pavyko, visi buvo sužavėti, o svarbiausiai buvo tai, kad  Livija švytėjo.“
Po šiais metais gruodžio mėnesį įvykusio koncerto, kuriame Livija jau grojo pati abejomis rankomis, mergina pakvietė apžiūrėti ir savo piešinius, kuriuos nupiešė dailės terapijos sesijų metu. Kaip pasakoja Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ dailės terapeutė Amrita Bitinė, kūrybinio proceso metu vaikai turi galimybę išreikšti savo vidinį patyrimą, jausmus ir emocijas, susidraugauti su savo baimėmis ir atsipalaiduoti.
„Dailės terapijos metu lavinami pažintiniai gebėjimai, gerinami smulkieji ir stambieji motoriniai įgūdžiai, lavinama akies-rankos koordinaciją, koreguojamas dėmesys ir elgesys, skatinama kalbinė raida, – dailės terapijos privalumus vardijo A. Bitinė. – Livija mano vedamuose dailės terapijos užsiėmimuose atsidūrė pakartotinės reabilitacijos metu. Pirmą kartą atėjus Livija pasakė, kad nemėgsta dailės ir piešimo. Tai išgirdusi nusprendžiau, kad dailės terapija vyks kiek kitaip: pirmiausia mes išbandysime jai dar nepažįstamas įvairias raiškos priemones bei technikas, ir jai parodžius pasitikėjimą manimi leisimės giliau į jos vidinį pasaulį. Ir išties tai pasiteisino – išbandžius keletą technikų Livija pradėjo mėgautis procesu, ypatingai tušo liejimu ant šlapio popieriaus“, – prisimena A. Bitinė.
Po surengto koncerto Livija kartu su mama dėkojo visiems Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus, Vaikų neurochirurgijos skyriaus gydytojams ir slaugytojams už profesionalų gydymą ir priežiūrą, ir Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ specialistams, kurie intensyvios abilitacijos ir reabilitacijos metu padėjo dukrai į gyvenimą grįžti su dideliu noru judėti tik pirmyn. 
Kauno klinikų informacija

X